Vytautas Žukauskas

1940 liepos 14 d. gimiau Lazdijuose, 1949 m. tėvai persikėlė gyventi į Marijampolę. 1960 m. baigiau Jono Jablonskio mokyklą. Po to teko atlikti karinę tarnybą sovietinėje armijoje, kur daug dėmesio skyriau meninei fotografijai. Už fiksavimą karinės kasdienybės net tris kartus buvo atimtas fotoaparatas.

1963 m. pirmosios mano nuotraukos pasirodė kariniame laikraštyje „Načeku“. Gryžęs pradėjau dirbti automatų gamykloje – elektrošaltkalviu ir į darbą kiekvieną dieną nešiodavausi du fotoaparatus. Pradėjau bendradarbiauti su rajono laikraščiu „Naujasis kelias“ ir tapau jo fotokorespondentu.

1965 m. Kapsuko pionierių namuose vedžiau fotobūrelį, kuris respublikoje pora dešimtmečių užimdavo prizines vietas. Moksleiviams aiškindavau, kad fotografija - snaiperiško smūgio menas, kad yra tik viena sekundė ir vienas fotografavimo taškas, kurį reikia pagauti. Daug man padėjo vairuotojas Romas Rūsteika. Jis su savo nuosavu „ZIMU“ veždavo į kūrybines išvykas. Tilpdavome iki dešimt žmonių. Užduotis viena – parsivežti vieną meninį kadrą, o išfotografuoti dvi – tris juostas. Tą kūrybinį džiaugsmą, tą jaunatvišką polėkį, tą energiją jaučia fotografai: Valentinas Juraitis, Vytautas Norkevičius, Zenonas Nekrošius, Algis Palionis ir kiti.

Dirbdamas korespondentu, per Spalio revoliucijos metinių demonstraciją „užverbavau“ daug fotografų mėgėjų ir 1966 m. sukūrėm Sūduvos fotoklubą, bei ruošėmės pirmajai fotoparodai. Tuo metu atėjo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Romualdas Pačėsa ir pasakė, kad fotoklubas jau įkurtas 1957 m. komjaunimo komiteto iniciatyva, tai yra jo iniciatyva. Ir taip iš pirmosios Sūduvos fotoklubo parodos atsirado ketvirtoji ir kiekvienais metais buvo rengiamos ataskaitinės ir teminės fotoparodos. Klubo narys be žiuri komisijos nuomonės turėjo teisę eksponuoti vieną nuotrauką nežiūrint į jos kokybę ir formatą. Buvo įvesta geležinė taisyklė: „Iš nosies kraujas bėgs, bet į fotoklubo užsiėmiją ateiti“.

Bedirbdamas laikraštyje, įstojau į Vilniaus valstybinį V.Kapsuko universitetą ir baigiau žurnalistiką. Pradėjau dirbti Televizijos ir radijo komiteto Kapsuko korespondentų punkte. Dirbau vienas apie septynis metus. Vėliau – trise: redaktorius, operatorius ir vairuotojas – apšvietėjas. Reportažus teko rengti iš Jurbarko, .Šakių, Vilkaviškio, Kapsuko ir Prienų. Ypač sunku buvo dirbti vienam. Daug atiduota energijos ir laiko tuometinei sovietinei propogandai. Černobylio atominės elektrinės sprogimo išvakarėse iš Vilkaviškio rajono Šilupės kolūkio rengiau reportažą, kad pirmieji išginė karves į laukus. Bet jis neišėjo – kadangi karvės buvo radioaktyvios.

Esu padėjęs iliustruoti knygą „300 Lietuvos paminklų“, sukūręs kino apybraižą „Kapsukas – Kokola“. Mano nuotraukos puošia Kazlų Rūdos miškų ir Želsvelės kolūlio leidinėlius.

Jaučiu nostalgiją, kad mažai dėmesio jaunimui. Pionierių namų fotobūrelis daug suvaidino respublikos, miesto ir rajono kultūriniame gyvenime. Jaunieji fotografai buvo ramstis „Sūduvos fotoklubui“. Padėdavau ruošti parodas, o dabar?... Kur dingo respublikinės jumoristinės, „Žmogus ir darbas“,  Sūduvos fotoklubo  fotoparodos. Noriu viems priminti, kad Sūduvos fotoklubo dokumentacija tvarkė sekretorius Viktoras Gulmanas – Kapsuko pedagoginės mokyklos dėstytojas. Daug vertingos medžiagos atidavė Vilniaus universiteto rankraštynui.

Nuoširdžiai Vytautas