Marijampolės metraštininkas įsitikino – Dievas gali būti visur

(2011-08-23, "Miesto laikraštis")

Marijampolės kraštotyros muziejuje atidaryta nuotraukų paroda „Amžinų Kalėdų šalyje“, kurios autorius Romas Linionis  mini šešiasdešimtąjį  gimtadienį. Fotomenininkas, viena ryškiausių Marijampolės asmenybių, jau daugiau  kaip trisdešimt metų fiksuoja  mūsų miesto gyvenimo akimirkas.

R. Linionis gimė 1951 metų rugpjūčio 23 dieną Marijampolėje. 1974 metais baigė Kauno politechnikos institutą, grįžęs į gimtąjį miestą pradėjo vadovauti „Sūduvos“ fotoklubui. Nuo 1979 metų jis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1994 metais jam suteiktas Tarptautinės fotomenininkų federacijos (AFIAP) nario vardas, o nuo 2004-ųjų metų marijampolietis turi meno kūrėjo statusą. Jis surengė kelis šimtus autorinių parodų, išleido du fotoalbumus apie savo gimtąjį miestą.

R. Linionį, nuo 1999-ųjų metų dirbantį  Kraštotyros muziejuje, kalbina „Miesto laikraštis“.

- Šešiasdešimt metų kūrėjui – daug ar mažai?

- Daug, per daug. Per daug žmogus žinai, per daug matai, pradedi kažkam trukdyti.  Tikrais darbais laikau tik  fotografijų ciklus „Tėviškė“ ir „Kūrėjai“. Kai juos imsiu tęsti, galėsiu sakyti, kad dar esu jaunas. Dabar aš senas: tai nenoriu, tai tingiu, tai kažkas trukdo.

- Kada atsirado noras fotografuoti?

- Dar mokykloje. Tada rengtos turizmo dienos, su klase eidavome į mišką. Niekas nefotografuodavo, tad sumaniau pamėginti. Pasiėmiau nuo vaikystės fotografavusio tėvo plačiajuostį aparatą, tačiau nuotraukos nepavyko -  miške buvo tamsoka. Vienintelėje nuotraukoje, kurią įžiūrėjome, matėsi klasės auklėtojos su karve. Po to ilgam ataušau. Vėl „užsivedžiau“ institute po pirmojo kurso, išvykęs į vadinamąją darbo stovyklą.

Miestą  (tada Kapsuką)  pradėjau fotografuoti 1974 metais, kai grįžau baigęs mokslus.

Dabar galiu teigti, kad tai dariau aklai.

Eidamas į darbą Maisto pramonės automatų gamykloje arba grįždamas namo pamatydavau ką nors įdomaus ir pliaukšteldavau kadrą kitą.

Specialiai fotografuoti  neidavau. Neturėjau laiko, be to,  galvojau, kad visi fotografuoja. Pasirodo, ne. Rimtai  fotografuoti miestą pradėjau, kai jam vadovauti ėmė Kęstutis Subačius. Šiam tuometinio vykdomojo komiteto pirmininkui rūpėjo kultūra, menas. Tuo pačiu miestas pradėtas griauti, tad man ir suskaudo. 

Būdavo, nujausdavau, kur bus nugriautas senas pastatas, iš anksto bėgdavau nufotografuoti, kad liktų bent nuotraukose.

Tada vargau, tarybinė aparatūra buvo prasta. Kai dabar prireikia tų laikų nuotraukų, pasirodo, kad negatyvai, iš kurių jos daromos, neryškūs, turi defektų. Kada įsigijau rimtesnės įrangos, senamiesčio praktiškai nebebuvo.

- Kiek  juostų per gyvenimą išpleškinote?

- Kažkada buvau pradėjęs skaičiuoti – per metus  išfotografuodavau apie du šimtus, kiekviena po trisdešimt šešis kadrus. O dabar skaitmeniniai fotoaparatai, kas tas nuotraukas besuskaičiuos.

- Ar teko verstis komercija - fotografuoti vestuves, krikštynas?

- Bandžiau, bet nieko nepavyko. Norėjau dirbti ne tik už pinigus, o kad būtų gražiau. Tačiau visiems reikėjo tai kad saulė būtų rankoje, tai kitų „šposų“. Supratau, kad šis amatas ne man.

- Kokios nuotraukos  Jums vertingesnės -  juodai baltos ar spalvotos?

- Aišku, juodai baltos. Dabar daug kas vėl jų imasi. Tai ne mada. Kuo mažiau spalvų,  tuo nuotraukos įdomesnės. Spalvos yra sintetika, krūva „salotų“, užgožiančių esmę. Žinoma, kai kurie meistrai sugeba kurti gerą spalvotą fotografiją, tačiau tokių vienetai.

- Kaip atskirti meną nuotraukose nuo kičo?

- Tik nuo Atgimimo laikų Lietuvos dailės akademijoje pradėta mokyti fotografijos meno. Iki tol jį „darė“, kas galėjo. Sovietų Sąjungoje ilgą laiką net nevartota sąvoka „meninė fotografija“, buvo tik taikomoji. Nuo 1976 metų lietuviai pradėjo įrodinėti, kad greta dokumentinės yra meninė fotografija, kurioje atsispindi autoriaus mąstymas.

Man teko bendrauti su Kauno fotografų klubo nariais,  buvau perskaitęs visą literatūrą apie fotografiją, tad mūsų miesto fotoklube kartais imdavau vaidinti asą... O supratimas atėjo daug vėliau.

Nenoriu būti senas bambeklis, bet ne viskas dabar gerai. Atmetame seną, deklaruojame savo meną, teigdami, kad tai, kas buvo iki mūsų  - niekalas.

Dabar kas netingi,  tas fotomenininkas. Čia kaip  su estrados žvaigždėmis – jų  daug, o tikrųjų  vienetai. Laikas viską sudėlios į lentynas.

- Jubiliejinė paroda apie kelionę į Izraelį...

- ...Nes nepavyko padaryti, ko norėjau:  nei knygą išleisti -  neatsirado pinigų, nei kitus darbus užbaigti. Izraelyje pamačiau, ką tikėjausi išvysti. Įsitikinau, kad Dievas gali būti akmenyje, alyvmedyje, kelio dulkėse.